Bevartydamas šiandienos Lietuvos blogerių įrašus radau dar vieną pasiaukojimo atvejį :) Tiems, kas brangina kolegos Zlotkaus laiką ir serverio resursus visgi siūlyčiau nerašyti jam verkšlenančių prašymų, o tiesiog apsilankyti čia ir gauti išsvajotą pakvietimą į superduperstabdančią p2p televiziją :)

Valio!, lietuviškojo Interneto padangę nušvietė nauja žvaigždė - delfis vaikams :) Pačiu laiku, nes savitos delfio antraštės (jau vien ko vertas „Vairuotoją partrenkė jo paties automobilis“ bei šimtai kitų, niekuom nenusileidžiančių šiam :) ), mistaipai, ir, savaime suprantama, nesėkmingi mūsų visuomenės dalies, vadinamos „delfio komentatoriais“ (įdomu, čia jie tarp mūsų gyvena, ar mes tarp jų?) bandymai sužibėti intelektu, sąmoju ir žmogiškumu viešoje vietoje, jau ėmė po truputi įgrysti :) Pavartęs naująjį produktą sužinojau, kaip neuždusti pirmojo bučinio metu, o kitas straipsnis pribloškė žinia, kad vaikus, bandančius atsiriboti nuo minios, „...tėvai veda juos pas psichologus, o psichologai skiria jiems vaistų, kurie atima iš vaikų valią ir atmintį.“. Siaubas. Ale gi baisūs žmonės tie psichologai! (draugė, studijuojanti psichologiją, kątik patikino, kad jų profesijos atstovai vaistų neišrašo, jei ką :) ). Savotiško šarmo turi ir jaunieji delfio komentatoriai: „O aš jau bučiavausi, o Tu va dar ne :P“, „Pati tokia, aš jau trys kartus bučiavausi!“ ;)

Anyway, aplankykit, pavartykit. Geros nuotaikos dozė garantuota ;)

Visiems, prieš porą metų su susidomėjimu skaičiusiems mano apysakas, kaip teismai teismeliai poną B įkausto į zoną C pranešu: šiandien ponas B išėjo pro zonos C vartus ir nuvykęs į tašką A po dviejų metų pertraukos vėl apkabino žmoną ir dukras. Toks va taškelis amžiaus vagystės istorijoje... Ačiū, kad domėjotės :)

Apie tai, kaip du žmonės ilgam išsiskiria realybėje ir atskirti šimtais kilometrų susitinka virtualkėje bei po 15 metų pažinties nebevaržomi gyvo bendravimo kanonų atranda vienas kitą iš naujo. Kodėl rusiškai neklauskit. Nežinau :)

*******

Угрюмый день всё стоит за окном,
Промокший прохожий под серым зонтом…
А в доме моём теплота и уют –
Часы на стене пол четвёртого бьют,
В дисплее застыла улыбка Твоя,
Хотя уже час, как там нету Тебя.

Смешно и подумать, а жизнь такова -
Опять развела нас шальная судьба.
Теперь между нами километры полёта,
Но Ты улыбаешься под гул самолёта.
Улыбаюсь и сам, твёрдо веря, что скоро
Я опять прочитаю Твой весёлый «Здарова! :)»

И назло всем стараниям хитрой судьбы
В мире битов и байтов только сблизились мы,
Тебе я твердил сотни раз, что и тут
Дружба, вера и смех своё место найдут.
Ну и что, что общаясь в глаза не гляжу -
Я и так их пол жизни в сердце ношу.

Люблю я Тебя… как родную сестру :P,
С большим нетерпением возвращения жду,
Смотри, даже стих для Тебя сочинил…
Напомни-ка, что Я там утром курил? :)))

*******

06-10-29

Ne nu... Jei melancholiškai po darbų gurkšnodamas alų vartai „Pažinčių portalo lyderio“ female modelio egzempliorius ir staiga pamatai šypseną, kuri priverčia Tave suprasti, kad jei pirmas vaizdas ryte pramerkus akis būtų garuojančios kavos puodelis ir šypsena, nors dalinai panaši į aukščiau minėtą, galėtum skaityti jog nugyvenai nuostabų gyvenimą ir nieko gražesnio jau nebepamatysi, belieka nusikirpti UTP 5 kabelį nuo pat tinklo rozėtės iki LAN plokštės ir kelis kartus sulenkus bei pritvirtinus kiečiau prie kokios liustros ant jo pasikarti, nes kitaip negavęs atsakymo į laiškelį gyliai užsiparinsi, dvi dienas apie tai galvosi, tada pabandysi dar kartą ir galų gale skaitysi jos žodžius su dar didesniu entuziazmu, nei pirma kartą į rankas paėmus knygą «PC для чайников» devynis metus atgal...

O kodėl? O todėl kad giminaitė per skaipą rado draugą... Žodis po žodžio ir dabar ji laimingai ištekėjusi gyvena Izraeliuliajyje, ar kaip ten ta valstybė, kurią gerbt ir mylėt reikia? :) Ir smerkiau ją už akių dėl to, mol kur čia matyta, kad žmonės per internetą pažindintųsi ir šeimas kurtų... Fui! Agi vienas dydis (net labai dydis) žmogus yra ant okmens parašęs - neteisk, ir teisiamas nebusi... Netikėjau :)

Ir apskritai, ko čia skaitinėjat? Jums rašau? Nevelnio... :) Tiesiog gal... kada... švenčiant metines... Ji paklaus „o ar pameni, kaip viskas prasidėjo?“, ir atsakęs „Tai aišku, kad pamenu!“ atidarysiu šitą linką... :)

p.s. ne, neįsimylėjau. įsimylėti per internetą neįmanoma. net simpatijos pajausti neįmanom. bent jau sveikiems žmonėms. aš juk sveikas, žmogus, ane? :)

- Kaip su žmona?
- Viskas, atėjo šaukimas į teismą dėl santuokos nutraukimo, kitą savaitę varom.
- Pergyveni?, - Ji tyliai paklausė nepasukdama galvos.
- Ne. Visiškai. Visą tą laiką norėjau, kad ji būtų laiminga. Dabar ji tokia ir yra. Turi gerą darbą, mylinti berniuką, pastoviai šypsosi. Aš savo misiją pilnai įvykdžiau. Juk negaliu pykti kad išsipildė tai, ko taip siekiau?
- Ne, negali...
- Būtent. O dabar gyvenimas matomai ruošia sekančią užduotį. Judėsim pirmyn toliau. Gal dar ką laiminga padarysim, - šyptelėjau.

Dar ilgai tylėdami klausėmės, kaip smulkūs vasariško lietaus lašeliai barbena į automobilio stogą...

---
2006 07 27 11:00 Vilniaus m. antrojo apylinkės teismo sprendimu oficialiai tapau laisvas ir nepriklausomas :)

Karščio kankinamas nusprendžiau atsidaryti šimtą metų nebenaudojama savo one.lt dežutę ir papuošti savo profailą vienu iš mėgstamiausių autoportretų. "one.lt" kolektyvas nuotrauką tikrino tikrino, ir dasitikrinęs atsakingai pareiškė:



Seniai neteko juoktis iki ašarų :))) AČIŪ jiems! :)

O ką, gal aš toks? :) Nusprendžiau, kad civilizacija nuėjo ne ten, kur norėčiau ir apsigyvenau... mašinoje. Visi vakarais atsigulę į lempas spokso, o aš užsidedu ausines su Verba - Mogliśmy depresotonusui pakelti, sukalbu tris kartus «Жизнь как зебра: идет полоса белая, потом идет черная, а потом - жопа», atsikemšu buteliuką šalto „Utenos“ (ple, ir vėl po kamšteliu - „Už savaitgalį“) ir per stiklinį liuką žiūriu į tikrų tikriausias žvaigždutes :) O rytinius vaizdus pro langą galiu kaitalioti kaip wallpaperius, noriu - katedra, noriu - miegamųjų rajonų peizažai, noriu - vaizdas į Nerį nuo skardžio Nemenčinės plente ;) Naktis dabar šiltos...

O jei rimtai, gyventi pas tėvus kažkaip nu... Grafikas pas juos „21:00 visi namie, 22:00 visi miega“, niekaip nesugebėjau prisitaikyti, teko rinktis laisvę :), tad gausiai ieškau ploto darbo stalui ir lovai pasistatyti, mažu pas ką bendranuomininkai pabėgo mokslus baigę ir sunku tempti vienam dviejų kambarių nuomą ar pan.? Internec būtinas, dušas irgi būtinas, gerai būtų Naujamiestyje (Kauno, Algirdo, Mindaugo, Naugarduko ir pan. gatvėse) nors galima ir toliau. Buo prisidėjus visokiems alimentams ir nepasibaigus nuo šeimynio gyvenimo laikų besitesiančiams lizingams spėju kad lengvai skausminga būtų vienam butą nuomotis, nors pagrindinė priežastis - vienatvės baimė (tačiau kambario pas bobutę kokią vistiek nenoriu :) ) Lova-kompas-lova-kompas ir jokio gyvo kontakto, nuprotėsiu spėju, nors tikriausiai, žiūrint į temos pavadinimą, jau ir nuprotėjau :)

Ech, eičiau į užsienį kokį laimės ieškoti, bet tiek daug nebaigtų darbų, brangių santykių ir bebaigiamų pasistatyti tikslų... Teks likt :(

Ryte radau tokį va savo darbo stalą :)

http://www.livejournal.com/users/romeo__/4290.html

Vakar su rožių puokšte ir vyno buteliu tą progą nulėkiau pas savo išrinktąją. „Oj, ačiū, nu tai, su!“, išgėrėm po fužerį. „Soriukas, susitariau su draugem pažiūrėt kašį kabake, koke 22:00-23:00 grįšiu, bučkis, ate!“. Prasedėjau vienas virtuvėje iki 01:00 ir nesulaukęs nuėjau miegot... Taip va ir atšventėm :(

Em... Berods jau visi žino, bet jei kas nežino, tai 2005 12 15 su riksmu „man nx nereikalingas vyras, kuris kaip baldas tiesiog stūkso kampe ir dirba po 14h. per dieną, nedovanoja gėliu, neveda į kino teatrą, kavinę, etc., o vienintėlė bendravimo tema - 'klientai loxai' ir 'nėra babkių'“ žmona man parodė duris :( Mamos butas ir omnikonektas dabar mano draugai :) Taip ir gyvenam...

p.s. kažkas ten labai keikėsi, kad aš vedęs... ;)

Visų pirma – info prašalaičiams. Žemiau seks ilgas ir tikrai jums neįdomus monologas apie kalėjimą. Smarkiai rekomenduoju uždaryti naršyklės langą ir negaišti savo brangaus laiko, idant veikalas rašytas bent kiek mane pažįstantiems, draugams, kolegoms ir kitiems artimiesiems :) Tačiau jei dėl vienų ar kitų priežasčių perskaitysite, kaltinkite tik save ir nepulkite rašyti komentarų ale „man tai neįdomu visiškai!“ – juk kaip ten bebūtų aš jus perspėjau :)

Buvau šiandien vairuotoju. Akylesni/senesni skaitytojai puikiai numano, ko aš ten važiavau, ir net lengvai įsivaizduoja, ką aš ten vežiau :) Anyway, tris valandos šaltoje vienutėje (mano kibiro šildymas trečią žiemą nedirba :(, vis trūksta laiko/noro/dar ko nors susitvarkyti) beveik neprailgo, atlenkiau sėdinę ir mėgavausi įkalinimo įstaigos peizažu. Niūrios tvoros, niūrios vielos, niūrios budelės su viską iš viršaus stebinčiais prižiūrėtojais ir rūkti nenustojantis kaminas (vis atrodė kad stoviu prie kokio konclagerio, o ten ne kas kita, kaip krematoriumas :) ). Ir oras kaip tik pasitaikė pasakiškai niūrus. O dar kokius tris kartus bjauriai girgždėdami prasiverdavo milžiniški metaliniai vartai, ir pro juos iš teritorijos išeidavo gana niūrus kalinys su labai niūriu arkliuku, tempiančiu seną seną tokį išvirtusį vežimą. Fotikas kabėjo tašėje ant peties, tačiau nusprendžiau, kad dėdė ant bokštelio savo Kalašnikovą nusimaus greičiau, nei aš iš susijaudinimo drebančiom rankom tokį kadrą pamatęs išsitrauksiu savo Nikoną. O Kalašnikovas šaudo skaudžiau, nei Nikonas :)

Visus niūrius dalykus paminėjau. O dabar – tai, kas man buvo staigmena. Visi likę, apart arkliuko bei jį prižiūrinčio dėdės ir manęs (nes buvo baisiai šalta bei pikta, kadangi mobilus nenustojo cypti – „Tu kur? Kur baneriai? Kur dizainas? Kur htmlai? Kur kainų paskaičiavimas? Ir t.t.), šypsosi! Prižiūrėtojai, kaliniai (jei kas nežino, ten daugumą jų dirba ir gyveną už kalėjimo ribų – tik turi dukart per parą, ryte ir vakare, prisistatyti prie vartų ir padėti parašiuką, kad niekur nedingo), lankytojai. Šypsosi grupėm pasakodami anekdotus ir istorijas. Šypsosi po du. Ir kas neįprasčiausia standartiniam lietuviui – šypsosi po vieną. Šokas! Eina bachurėlis. Labai tvarkingai aprengtas, trumpai kirptas, bet susišukavęs ant šono, ant krūtinės – kalinio ID kortelė ir pats sau šypsosi! Eina vienas prižiūrėtojas, smulkūs vėjo genami lašai bado veidą, bet jis vis tiek pats sau šypsosi. Apskritai, standartinio kalinio, randuoto, pliko, neskusto tris dienas su dryžuotais drabužiais ir dideliu numeriu ant krūtinės nemačiau – visi stereotipai sugriuvo :(

Ir nenuostabu. Priėmimo kambarėlyje kabo nuotraukos – „Taip mes gyvename, taip mes sportuojame, taip mes ilsimės, taip pas mus žvaigždės koncertuoja, mūsų informacinių technologijų mokymosi klasė (krūva kompų su paleistais XP nufotkinta, matyt ne 386-ti :) ), ir t.t. – savo ausim girdėjau keturis skirtingus žmones bežiūrint į tas fotkes sakančius „vau... noriu į Pravieniškes... bent savaitei... Sanatorija kažkokia!“. Tik gink Dieve nereklamuoju irgis nerekomenduoju :)

Na ir patiems kantriausiems – kaip gi laiką leidžią amžiaus plėšimo iniciatorius :) Nepatikėsit... Kobecas ten dirba... anglų kalbos mokytoju (savo laiku jis dirbo Williams vadovų, tada dar ketinusių pirkti Mažeikių naftą, vairuotoju, apsauginiu ir vertėju viename asmenyje, tad angielskai šprechina). Turi klasę. Su lenta ir kreida. Turi dvi grupes – vieną suformuotą iš lietuvių, kitą iš rusakalbių. Laisvalaikiu studijuoja ispanų kalbą. Norėtųsi prancūzų, tačiau bibliotekoje nėra metodinės literatūros apie ją, tik apie ispanų. Na ir... skundžiasi laiko trukumu :)

Hm... A kokias čia išvadas dabar padaryti? Gal apie tai, kad reiktų daugiau šypsotis – sveiki, gyvi, laisvi, apsupti artimųjų ir amžinai surūgę – ar tai ne mūsų portretas? :) Yra kam ir blogiau, tačiau jie šypsosi :)

Buvo praeitas penktadienis. Lygiai 06:00 ryto. Pro miegus girdžiu savo šuniuko skubų kaukšėjimą nagučiais į laminatą ir tada kaukšėjimui sustojus pasigirsta stiprios čiurkšlės garsas. Vos ne kiekvieną atšokantį ir vėl krentantį lašelį visiškoje tyloje identifikuoti galima buvo. „FuBleKaDaraiBleLordaiFuBle!“ suriaumojau. Tyla iškart. Apsisukau ant kito šono, bandau toliau sapnelį sapnuot, nu bet nebesigauna... Ciuckis gi užspaudęs puslę taip ir stovi vidury kambario didelėm akim ir ausim. O dar tas šviežias amoniako kvapas, švelniai kutenantis nosį... :)

Padjom. Dar kartą pasižiūriu į laikrodį, nu rimtai – 06:03, taip anksti neteko keltis ne karto per pastaruosius 9 metus. Apsirengiu, prisegu pavadėlį, išsvirduliuojam į kiemą. Vajazau kaip gražu – aplink tamsu tamsu ir kas trečiame bute, virtuvėje, apsimiegojusi šeimininkė stato ant viryklės arbatinuką. Kodėl žmonės nebenaudoja užuolaidų? Vokiečiai sako, kad užuolaidos – CCCP atgyvena, na bet lietuviai gi ne vokiečiai... :)

Padarom gamtinius reikalus – aš sutraukiu mėlyno LM lazdelė, Lordas savais metodais pagadina orą ir žemę. Grįžtam. Šuo mygom dingsta kambary ir įsirango ant lovos miegučio tęsimui. Pakabinu pavadėlį. Aunuosi batus. Ir šitą idiliją nutraukia prasiveriančios vaiko kambario duris bei išlendanti žmonos galva:

- Tu ble iš kur čia grįžti paryčiais? Tu ble kur naktį praleidai?!

Stoviu... Mąstau... Nu nors pavadėlį rankoj turėčiau, tikrai būtų aišku iš kur grįžau... O dabar ką sakyt? :) Anyway, smūgiu kočėlu išvengiau, vėliau ilgai ilgai juokėmės. Nevedžiokit šuniukų ankstyvais rytais, o jei vedat, perspėkit artimuosius, kur einat ir kad tuoj grįšit, bile jiems staigmenų nebūtų :)

Išėjom su Lorduku naktinio pasisiukakio. Kaip pradėjo mane tempt – puse rajono apėjom. Ir einant pro vieną namą akį patraukė sandėliukų išorinių durų rakinėtojai – dviese pritūpę kažką spynoj krapšto. Apėjau namą, išlindau per bromą, žvilgt, dar krapšto. Aha... Su normaliu raktu taip ilgai krapštytis nesisektų. Puoliau ieškot namo numerio, dar pusę teko apeit kol radau. Oky, renkam 112

- Labas vakaras, BPC klauso, - leptelėjo gana jaunas moteriškas balsas
- Labas vakaras, vedžioju šunį ir prie P.Petraičio X pastebėjau jaunuolius, bandančius atrakinti sandėliukų duris
- Jus juos dar matote?
- Ne, aišku, atsitraukiau kur saugiau
- Kodėl manote, kad jie tiesiog neeina į rūsį, o bando įsilaužt?
- Todėl, kad apėjus...
- Dėkojame, pertraukė panelė, jungiu su policija...
...
- Labas vakaras, policija klauso, tarė moteriškas balsas
- Labas vakaras, vedžioju šunį ir prie P.Petraičio X pastebėjau jaunuolius, bandančius atrakinti sandėliukų duris
- Jus juos dar matote?
- Ne, aišku, atsitraukiau kur saugiau
- Kodėl manote, kad jie tiesiog neeina į rūsį, o bando įsilaužt?
- Todėl, kad apėjus...
- Dėkojame, pertraukė moteris, jungiu su patruline...
...
- Labas vakaras, patrulinė klauso, tarė vyriškas balsas
- Labas vakaras, vedžioju šunį ir prie P.Petraičio X pastebėjau jaunuolius, bandančius atrakinti sandėliukų duris
- Jus juos dar matote?
- Ne, aišku, atsitraukiau kur saugiau
- Kodėl manote, kad jie tiesiog neeina į rūsį, o bando įsilaužt?
- Todėl, kad apėjus...
- Dėkojame, sakykite o čia kur?
- P.Petraičio X – pirma laiptinė važiuojant darželio link.

Fone „71, gali privažiuot? Galiu, po 20 min. O jus kur? Pilaitėje, vakarieniaujam. Kas gali privažiuot Petraičio X? 31 gali. Ok, važiuokit“

- Dėkui už pranešimą, gero vakaro.

Pasisukinėju ir pėdinu įvykio vietos link. Po dešine du vyrukai vis darbuojasi prie spynos, po kaire iš darželio išrieda baltas automobiliukas su žaliom juostom. Mosteliu ranka. Sustoja, prasiveria langas...

- Labas vakaras, aš skambinau, va – tiesiai prieš Jus du siluetai darbuojasi.
- Labas vakaras. Mums per raciją pasakė, kad pirma laiptinė nuo darželio. Ten tiesiog ką tik žmonės atvažiavo ir nuėjo į ją namo...
- Nu taigi va, ble, du siluetai!
- Mums pasakė, kad pirma laiptinė nuo darželio...
- Ponai, pirma laiptinė važiuojant į darželį sakiau!
- Hm... Rimtai?
- Rimtai nu! Va gi, du siluetai darbuojasi! Prie pirmos laiptinės darželio link!
- Kur!
- Nu va gi tiesiai prieš Jūsų kapotą!
- O ble! Matom! Dėkui ponas, gero vakaro!

Mašiniukas parieda porą metrų ir kažko paklausinėję pareigūnai supakuoja piktavalius.

Finalas gražus, ale kažkaip per ilgai viskas vyksta pas juos, vos vos geriau norėtųsi :(

Vuo. Mano naujas asmeninis pasivaikščiojimo peščiom riakordas! :)

Turėjau šiandien reikalų centre - „Lietuvos ryto“ redakcijoje atsiimti honorarą (pirmas žingsnis komercinės fotografijos link padarytas :) ) ir iš serviso prie moksleivių rūmų pasiimti savo kibirą. Na kadangi kibiras buvo servise, pasukau link artimiausios troleibusų stotelės. Ją priėjęs primečiau, kad labai gražus oras, tai nueisiu iki sekančios, o tada jau tikrai važiuosiu visuomeniniu transportu. Sekančioj buvo vėl tas pats... :) Reziumė - koralai-gedimino pr.-moksleivių rūmai pestute, 7.5km. Nuo popietės iki šiol kojos per kelių sanarius nebesilanksto, tenka blūdyt po būtą kaip apsikakaka...šitą patį nu, supratot :)

Kiba senatvė? :)

Nu bet susimoviau nu...

Atėjo laikas pakartoti rytinę kavutę. Stoviu virtuvėje, laukiu kol pradės švilpti virduliukas, rūkau... Žiūriu, iš priešais esančio namo balkono, kurį matau 90 laipsniu kampu, kamuoliais balti į garus panašūs dūmai veržiasi. Nu veržiasi ir veržiasi, maža ką, gal prisvilino pieną virtuvėj ir vedina dabar... 2, 3, 5, 10 minučių, dūmai pageltonuoja, kamuoliais kyla aukštyn... Kažkas ne taip, galvoju, 112, „bendrasis pagelbos centras klauso“ - „sulabadiena, Adreso 13 iš antro aukšto dūmai varo, aš iš Adreso 9 va šiuo metu matau, jau kokios 10 ar daugiau minučių“ - „liepsną matot?“ - „ne, tik dūmus“ - „dėkojame, perduodam priešgaisrinei“. Po trijų minučių išgirstu kaukiančias sirenas, artėja, nutyla, skamba mobilus - „ugniagesiai trukdo, Jus skambinot? nerandam“, paaiškinu kur, išbėgu į kiemą, pasitinku ateinančius keturis ufonautus su kaukėm, parodau pirštu. „oble, akurat, o iš tos pusės saulė kai šviečia, nesimato“, pradeda per racijas koordinuoti veiksmus, dviese bėga į laiptinę, grįžta, „nieks neatidaro, atjungėm elektrą, laužiames per balkoną!“, į vidurį kiemo įrieda cisterna ir prisiparkuoja ant vaikų smėlynės, atsidaro visų namų langai ir išlenda krūvos galvų, du gaisrininkai nešasi su kopečiom, atremia į sieną, užlipa, čia vienas atbėgęs šūkteli „po butą kažkas vaikšto, nedaužykit langų!“, kopečiom užkopęs gaisrininkas baladoja į įstiklinto balkono langą...

...Atsidaro balkono langas... Išlenda kalkėm ir dulkėm aplipusi galva... Lėtai apsidairo... Nužvelgia jau susiburusią minią, iš viršaus ir apačios per langus išsikišusius kaimynus, tada galu gale personą ant kopečių su kaukę, kirviu ir deguonies balionu... „Em... O kas vyksta?“ - „Pas jus niekas nedega?!“ - „Niu... ne... remontuojames... sienas šlifuojam... Dulkės... Patys jaučiat, dumų kvapo tai nėr...“ - „Kvapo nėr, o atrodo įspūdingai“ atšauna gaisrininkas ir nusileidęs kopečiom su kolegom sušoka į cisterną... Galva sulenda atgal, išsiskirsto minia, dingsta kaimynai :)

Jau galvojau tuoj skambins ir reikalaus susibašliuoti už melagingą iškvietimą, ale ne, nebepaskambino ugniagesiai :) O procesas vyko dar pora valandų ir vis nueidamas į virtuvę negalėjau atsistebėti, kaip dulkės geltonais kamuoliais gali kilti į viršų - jos gi sunkios...

Sažinė kažkiek griaužia - sueikvojau kelis litrus valstybinio benzo, žmonės lakstė be reikalo, įtampa, etc. Bet gal tai kiek geriau, nei pamačius kamuolius iš balkono nusišvilpti „ai, gal dulkės“ ir užsimerkus nueiti?

„Artėjant ketvirtajam sūnaus gimtadieniui ilgai sukau galvą, kuom čia jį nustebinus.“ - viskas, daugiau taip nebedarysiu. Niekada. Nuvarėm su sūnum ir žmona šiandien į akropolių. Pradėjom landžioti po žaislų parduotuves, oj Edvi pažiūrėk koks traktoriukas, oj koke mašinytė, oj... Žiūri kaip į durnius - „taigi mes batareikų (vienai iš tetų padovanotai dovanėlei reikėjo) atvažiavom pirkt?!“, mol ko čia myžčiojat apie tas mašinytes? :) Užsukus į eilinę parduotuvę pripuolė prie kažkokio futuristinės išvaizdos robotuko - „wau!“, nu mes susižvalgėm su žmona, bandėm dar kartą perklausti ar jo tikrai nedomina ekskovatoriukai ir mašinytės, griežtas „Ne!“. Susibašliavom, skaniai privalgėm picerijoj (blembas, stengiausi prisiminti ką xekc rekomendavo, bet neprisiminiau, kad tai olialia, ir pavalgėm (be nusiskundimų) picadžiaze) ir grįžom. Na buvo vakar to džiaugsmo rodos kažkiek, bet šiandien 20x daugiau. Visą vakarą kvatojo, statė kareivėlius, šaudė į juos robotuke įmontuoto per nuotolį valdomo rpg pagalba, gasdino šūnį ir katiną. Vakare išjungė, ir palinkėjęs labos nakties pastatė į garbingą lentyną. O mes su žmona tyliai nutepenom į virtuvę ir gurkšnodami vyną/alų spėliojom, kam reikėjo rinkti dovaną pagal savo sugedimo laipsnį, su kuria vaikas nesusitvarkė ir kuri numirė po smūgio į sieną, ko pasekoje teko greitai glaistyti nuotykį nuvežant jį į parduotuvę ir leidžiant išsirinkti pakaitalą, jei iškart galėjom buvo prie antro punkto prieiti - rezultatas tas pats, ale jėgų/pinigų mažiau išleisti reikėtų ;) O pežuką sutaisiau - išlupau nafyg valdymo schema (po to kai eksperementuojant ana dumus paleido ir skylo kažkokia iki tol buvusi mikruškė) ir sujungiau visus pliusus į vieną mazgą, minusus į kitą, dabar įjungus „on“ užsidega visos lempos ir ima suktis ratai, o padėjus ant žemės piežas įsibėgėja ir tvojasi į sieną, be nuostolių :), irgi pramoga :)

Artėjant ketvirtajam sūnaus gimtadieniui ilgai sukau galvą, kuom čia jį nustebinus. Ir pagaliau prisukau, nusprendžiau kad radijo bangom valdoma mašinytė tikrai bus malonus siurprizas - nei laidų nei ko, o klauso komandų. Ir dar kad lemputės mirksėtų žybsėtų. Kaip tarėm, taip ir padarėm, vakar žmona perlėkė žaislų parduotuves ir parvežė radijo bangom valdomą Peugeot 206 modelį. Ralinį tokį, iš WRC. Uždėjom ant spintos, šiandien iš ryto vaikas pamatė, „kas ten, kas ten?“, sakom pakentėk, visą dieną tave svečiai lankys, dovanas dovanos, dar užmins kas, o vakare bus siurprizas. Na baigėsi svečių maratonas, liepėm kambarį susitvarkyti, nes dovanai vietos reikės, susitvarkė vaikas kambarį, nukėlėm dovaną. Oj džiaugėsi... Bac į lovos kampą mašinytė, bac į durų staktą, bac į sieną... Viskas. Atbulinio nebėra. Pasikankino vargšas vien su judėjimu pirmyn vis iš kampų rankom traukdamas ir nuvedė mamytė madytis, o aš tyliai darbo vietoj paėmiau ir paskerdžiau pežuką - akurat, po nedidelio smūgio gana masyvus tranzistorius su radiatorium nuskriejo velniop nuplėšdamas su savim tris schemos takelius. Bandžiau kažką ten lituot, ale koks iš dizainerio lituotojas, dabar ir pirmyn nebevažiuoja, užtat lemputės degą visos... visada :)

Ne, 90Lt visiškai negaila. Kaip tik pabaigiau stambų projektą ir šiandien gavau į rankus tiek grynųjų, kad 20 tokių mašinyčių gausis ir dar ant alaus liks. Tiesiog kažkaip taip apkakotas pasijaučiau. Prekybininkų. Nu gi ne užpakaliui šluostytis mes tuos žaislus perkam. Perkam tam, kad suteikti džiaugsmo vaikams, juk vaikai tai šventa, tai svarbu, ir t.t. Perkam įpatingom progom, gimtadieniui ar pan. Ir tikrai nesitikim, kad žaislas tarnaus pusvalandį. O kažkoks maumuo kinietiškų žaislų importuotojas sėdi dabar, skaičiuoja tuos devynis čirikus ir kikena įsivaizduodamas vaiką prie sulužusios mašinytės :(

Gerai tiek, kad maniškis net nesuprato kas atsitiko ir po atrakcijos su šypsena nuėjo miegot, tad tikslas pasiektas, džiaugsmo suteikėm. Aš apskritai pasakiau, kad čia kaip šuolis nuo televizijos bokšto - savaitė pasiruošimo, keliasdešimt pinigų ir pusvalandis laimės :))) O kadangi tikrasis gimtadienis tik rytoj, turim daug gražaus laiko kompensuoti nesusipratima - žmona kaip tik sakė rado šiandien vokiškais (ne kinietiškais) žaislais prekiaujančią parduotuvę, kur vitrinoj stovi gražus radio bangom valdomas traktoriukas ;)

Tokiais anonsais TV3 triskart pertraukė mano pasimėgavimą stebint sprogimais ir avarijom prifarširuotą eilinę „Kobros 11“ seriją. Ką gi, prisiverčiau pažiūrėt ir pačias žinias, juolab kad anonse pastoviai buvo rodomas vienas iš didžiausiu prekybos centrų. Sulabavakara, prabilo į mane Marium Veselium prisistatęs bachuriukas, va sako šiandien parodysiu Tau kaip darbuotojai prieš prekybos tinklą pakilo, bet pradžiai paporinsiu porą nesąmonių. Nu ir pradėjo, rodė geltoną pastatą su mėlynu logo virš įėjimo, sakė čia CCCP ar tais SST, nepamenu, bet ten šiandien pusantros valandos demonstravo kažkokį filmą apie korumpuotą Vilnių. Įėjimas tik seimo nariams. Akurat - korupcija. Bet tai keista, filmas „Korumpuotasis Vilnius“ eina tik pusantros valandos, o per TV rodytas «Бандитский Петербург» ėjo porą metų. Taip išeina, kad korupcija Vilniuje išplitusi way mažiau, nei banditizmas Peterburge. Nors tai gerai :) Tada rodė, kad uzusupakukichacha... Nu tas kur diplomus optom supirkinėja, ūkininkų ministras, vos neišmėtė savo kairės rankos nes ana tris kartus į tą geltoną pastatą su mėlynu logo virš durų to filmo apie korumpuotą Vilnių ėjo žiūrėt. Tada dar kažkokią nesąmonę parodė, ir galu gale ilgai lauktas reportažas...

...triskart apsisukęs ore Kalnapilio Export butelis dėjo tiesiai į ekrano viduryje besišypsančiai aštuoniolikinei mergaitei per nosį. Deja, plastmasė nedužta. Ekranas nuo plastmasės, kaip nekeista, irgi. O kadangi butelis buvo užsuktas, nuotykių apskritai nulis. Reziumė – kalba ėjo apie kažkokį kaboką, įsikūrusį „viename iš didžiųjų prekybos tinklų“ ir priklausanti vaikinui juokingu vardu Alanas Delanas. Chošnau pusbrolis kaip supratau. Tai tas alanas delanas, užsitempęs jūreiviškus marškinėlius, baltai mėlynom juostelėm padabintus, porino į dėžę, kas viskas pas juos liuks, tik šeši darbuotojai supyko, bet keturi grįžo. O tada ta aštoniuolikinė įsiveržė į eterį su savo fonu ir leptelėjo, kad jai, vargšei, teko dirbt po 12val. per dieną, dėl to ji nutarė kreiptis į televizorių. info@vdi.lt – va kur normalūs žmonės po 12val. dirbdami kreipiasi. Ateina kresni vyrukai ir uždeda tūkstantines baudas. Kas ne pirmą dieną mano dienoraštį skaito, žino kas ir kaip :). O čia – į veselį kažkokį. Nei jis tūkstantinių nuostolių padaryti sugeba, nei ką, tik paplepėt per TV mandras, ir kietą anonsą susukt. Džizus, gi visi turim kąnors iš giminių, ar giminių giminių, ar pažįstamų irgis pažįstamų pažįstamų, iš nevisai gero gyvenimo dirbančių „viename iš didžiausių prekybos tinklų“. Nu bent jau aš tokius (-ias, t.y.) tris pažįstu. Ir šimtą kartų esam girdėję kaip po 12val. darbo eina 8val. pamainos pridavimas – prekių skaičiavimas ir lentynų tvarkymas. Ir žinom, kaip po 16val. darbo jaunos ir gražios panos apalpsta tiesiai ant kopėčių ir griūna ant žemės. Žinom, ko tokiom dienom prie „didžiausiu prekybos tinklų“ taškų privažiuoja greitukės. Nu ok, gal koks skaitytojas išpadUtenas to ir nežino – visa aukščiau parašyta yra graudi tiesa ir ne iš piršto laužta. Ir veselis tą irgi puikiai žino. Tai ne, vietoj to, kad apie tai ir pasakoti, rodo geltonus pastatus ir alano delano darbuotojas apsižliumbusias. Duokit man tą kamerą, aš jums atnešiu du kilometrus juostos su interviu, po kurių peržiūros bet kuris pamainos viršininkas mikčios ir kontrargumentų nebepateiks, jei jau patys nesugebat.

Veseli, kai sekantį kartą pertrauksi be reikalo man filmą, taip ir sakyk – „Ponas Romualdai, aš labai atsiprašau, kad pertraukau, tiesiog norėjau pranešti, kad iškart po filmo porinsiu visiška briedą, todėl nepamirškit išjungti savo TV imtuvo. Dar kartą atsiprašau, ir gero vakaro, Ponas Romualdai. O kaip kompensaciją už šį netikėtą sutrukdymą aš Jums, Ponas Romualdai, neparodysiu superbaltai skalbiančių miltelių reklamos.“ Būtų tikrai miela :)