Laisve. Laisve buti apgailetinai vienisam... [entries|friends|calendar] _gelyte [ website | Dream Architects ] [ userinfo | livejournal userinfo ] [ calendar | livejournal calendar ]

[17 Jul 2008|07:33pm] http://img1.liveinternet.ru/images/attach/b/3/29/41/29041430_21579862_1206809404_958849.jpg post comment

[16 Jul 2008|10:22am] Pažiūrėjau, kokie "greitieji linkai" išsaugoti mano IE: "reiketu nueiti", "nupirkti", "paziureti", "dance", "youtube", "Aleksej Andrejev. Idealnoje kafe", "nupirkti man", "zyxarka", "nupirkti", "paziureti". Atrodo, laikas prisiruošti pažiūrėti, ką ten pirkti turiu, kur eiti ir ką skaityti..:) FF kažkas šiek tiek rimtesnio: "Infolex", "LRS", "teisingumas", "youtube", "TED talks", "TED talks2", "Test early", "Youtube", "Nupirkti" post comment

Priminė, prisiminiau, užrašysiu. Apie du kiškius bailius. [03 Jul 2008|07:33pm] Kartą, kai dar su drauge gyvenome viename iš Grybo g. bendrabučių, "turėjom duris su spyna, kuri užsikirsdavo". Parėjom kartą namo, draugė atrakino duris ir raktą, žioplė, paliko kitoj durų pusėj, įėjom, užsidarėm, užsirakinom su vidiniu užraktu ir sėdim iki tol, kol neprisireikė išeiti. Bandom atsidaryti duris - niekaip, nei gražiuoju, nei piktuoju. Draugė prisiminė, kad kitoje durų pusėje paliko raktą, o mums užsirakinus iš vidaus, spyna ėmė ir užsikirto. Baladojomės baladojomės, niekas mūsų negirdi :(( Na ką gi, gyvenam pirmam aukšte, tiesa, labai jau aukštai nuo žemės vistiek :( Žiūrėjom žiūrėjom žemyn, nusprendėm, kad nieko nebus, visgi reikia šokti. _gelytė, kaip pati drąsiausia, išmetė kėdę, kad nebūtų taip aukštai šokti, pasisekė - kėdė neapvirto, ir persisvėrė per palangę. Hm...kuria čia puse šokti - iš priekio, atsitūpus nuo palangės baisu....reikia kabarotis "per pilvą", rakomis pasikabinant ant palangės, kojomis lauke, o tuomet pasileisti. Kaip tarėm, taip ir padarėm - persikoriau aš per tą palangę, kojas pradėjau leisti, laikausi už palangės, o dar ir draugė už rankų laiko, kad neiškrisčiau, o kad skystekė aš, tai neapskaičiavom:))) Žodžiu, vos laikausi aš už tos palangės, rankas skauda, nusibrozdinau smarkiai, nei aukštyn, nei žemyn dabar jau niekaip! Vėliau sekė maždaug toks dialogas: "Ajjajaj, kaip skauda, paleisk..NEEE, nepaleisk, laikyk, kaip baisu, ai kaip auštai, ką dabar daryt:(((( nepaleisk, nepaleisk", "laikau, Rena, laikau!!!!", "Ką dabar daryt??:((", "Šok! Ne, nešok, kaip aukštai, ką daryt:(((", "aajajaj, kaip skauda, ajaj:((((", "Laikau!!!", "Nelaikyk, tu laikai, dėl to ir skauda!:((( aj, neišsilaikysiu pati:(((", "šok!", "šoku, paleisk!". Tą milisekundę, kai šoku, mintyse man lūžta kojos. Deja:) Iki kėdės pasirodo buvo likę kokių dešimt cm:)) Tik draugė to nematė, nes labai intensyviai laikė mane, o aš bijojau žemyn pažiūrėti:)). Taip ir parėjau į bendrabutį su kėde ir nusibrozdinus visa. Budėtoja labai piktai žiūrėjo į mane, o aš į ją - karvė, kodėl negirdėjo, kai baladojomės... Baltupių bendrabutis. Rugsėjo pradžioje įsikėliau į savo kambariuką, po mėnesio grįžo vasarai padirbėti į JAV išvykę studentai, o tarp jų ir mano gera draugė (ta pati, kuri taip smarkiai mane laikė, kad neiššokčiau pro langą:)). Grįžo, o gyventi nėra kur - bendrabučiai jau užimti, staigiai išsinuomoti butą nepavyksta, žodžiu ant ledo. "Rena, priimsi pas save???", "Priimsiu, einam tik valdytojo paprašyt, kad leistų savaitėlei". Draugė-kiškis bailys paprašo pati "savaitei, dviems...". Gyvenam....gyvenam gyvenam... Labai gerai kartu gyvenasi - pramiegotos paskaitos, popiečio miegelis po vidurdienio paskaitų, vakare klubas, bendri mokslai, viskas labai super, jei ne tas "savaitėlė, dvi" - draugė labai intensyviai neieško, kur gyventi, juk jai pas mane gerai, man irgi gerai. Ir praeina taip pora mėnesių, kol kartą ji negrįžta apsiverkus: "bendrabučio auklėtoja pasakė, kad turiu dvi dienas ir kad ji manęs čia daugiau nematytų". Jo, ta ragana kitokiais žodžiais nemoka kalbėt. Per tas dvi dienas nieko gero nerandam, todėl draugė eina kaip nelegalė į kitą bendrabutį. Išsikelia, tik...o ten jai nėra, kur miegoti - lova yra, pagalvė yra, o va kaldros ne. Na ka gi, žinom, kad visos mano bendrabučio budėtojos įspėtos apie draugės "išmetimą" iš mano bendrabučio (gerai mus pažinojo jos), o man diiiidelę "valdišką" kaldrą išnešti pro jas irgi nedrąsu, belieka langas. Gyvenu aš penktam aukšte, o pirmajame, tiesiai po mano langu, valdytojo ir tos raganos auklėtojos kabinetai. Na nesvarbu. Rėkaut negalima, kad jie nepamatytų. Draugė rodo, kad mesčiau. Supakuoju gražiai kaldrą ir metu. O TU DIEVE, KAIP GARSIAI JI NUKRITO! Kai kaldra tėškiasi ant žemės, sudreba visi bendrabučio langai, garsas toks, lyg kas būtų bombą po langais susprogdinęs:)))) Kaldra nukrenta po auklėtojos kabineto langu. Po tokio garso, išpučiu akis, išsižioju, matau, kaip apačioja pašoka draugė iš baimės, stveria kaldrą ir bėgte lekia už kampo:))) Tuo tarpu mano pirmieji veiksmai - uždaryti langą ir užtraukti užuolaidą, paskui daug juokiaus:)) Apie bendrabutyje nelegalės savo katės išdaigas kitą kart parašysiu. 3 comments|post comment

dienos frazė:) [03 Jul 2008|06:42pm] L. M.: "Norint tave sunervint, prieš tai reikia bent kilogramą druskos suvalgyt". 2 comments|post comment

[27 Jun 2008|12:10am] [ mood | okay ] Man patinka, kai žmonės šalia savo darbų/namų ir kitų įprastų užsiėmimų randa kažką jiems svarbaus ir jaučia, kad savirealizuojasi. Tuomet iš jų tiek daug sužinoti galima, o kartu ir stebėti, su kokiu užsidegimu jie apie tai pasakoja :) Man per metus keletą kartų "topteli į galvą", jog MAN PATINKA TAS AR ANAS - tuomet nuolat į tai giliniesi, skaitai, domiesi. Blogiausia atsitinka tada, kai kitiems tai pasirodo neįdomu. Tuomet nėra su kuo pasidžiaugti. Ir užsidegimas po truputį slobsta, nuotaika krenta, o vieną dieną į galvą pasibeldžia ta baisi mintis "o nafig to reikia? Kam to reikia?" Sad but true. Esu žmogus, kuriam visada norisi dalintis. 5 comments|post comment

Pigių skrydžių ieškojimo naujokė [19 Jun 2008|05:57pm] Je je jeeee;))) Laumaro posto ir jame pasisakiusių žmonių dėka, ką tik radau lėktuvo bilietus Berlynas - Brazilija - Berlynas dviem žmonėm už 4500 lt :))) Kažkas ten rašęs laumaro bloge buvo radęs daug daug pigiau, bet man tai pasiekimas:)) Įtariu (be konkrečių žinių), kad su kelione į Berlyną, skrydžiu į Braziliją(bet neįskaitant ekskursijų) ir gyvenimu dviem žmonėm 14-ai dienų kainuotų iki 9000 lt, o tai reiškia, kad tai yra dvigubai pigiau nei keliauti per novaturą http://novaturas.lt/kelione.php?travel_id=1201182869&travel_type=far&date_f=&date_t=&term_f=&term_t=&transport=&destination=78&price_f=&price_t=&adult=&child1=&child2=&child3=&theme= !!! Radau naują būsimą savo profesiją - pasiruošimų kelionėms ekspertė :))) me happy :)) 2 comments|post comment

Nebejuokinga :))) [19 Jun 2008|05:17pm] CVuose nerašykit, kad lietuvių kalba - jūsų gimtoji, bus daug fainiau skaityti sąžiningą CV, kuriame nurodyta, jog pvz. lietuvių gramatiką mokat tik gerai (arba dar blogiau), net jei ji ir gimtoji:)) O tai paskui taip ir buną kad parašo jog gimtojį o nuo klaidu, kiekio pikinti pradeda. ačių už diemesi. 6 comments|post comment

Įdomu [19 Jun 2008|04:28pm] Straipsnyje perskaičiau, kad nustatyta, jog po artimojo mirties sunkiausiai žmonės išgyvena skyrybas - ir pagal psichologinę jų būklę, sukeliamą skausmą vertinama, kad išgyventi skyrybas tik šiek tiek lengviau nei artimojo mirtį. Vat. 2 comments|post comment

[18 Jun 2008|09:21pm] GYVENIMAS YRA ŠŪDAS!!!

Kukusiukams, mažučiukams ir kitiems pūkuotiems ir su ragais. [18 Jun 2008|06:17pm] http://laumaras.livejournal.com/302238.html?style=mine http://maliboo.livejournal.com/962930.html?style=mine http://lyja.livejournal.com/23234.html?style=mine http://laumaras.livejournal.com/302418.html?style=mine 4 comments|post comment

CV SU NUOTRAUKA :)) [17 Jun 2008|05:50pm] Kelionių organizatorius Fiji Travel siūlo nuolatinį darbą kompiuterinių sistemų administratoriui. Reikalavimai: PHP, MySQL, Linux, Windows XP, kompiuterinių tinklų administravimo išmanymas. CV su nuotrauka siųsti el. paštu... 7 comments|post comment

[09 Jun 2008|11:54pm] Ar turit kažkokį laimingiausią dienos įvykį, kuris būna kasdien ar beveik kasdien, ir gerai pagalvojus, jums tai atrodo pats geriausias jausmas dienoje, būtent tas įvykis. Koks jis? 11 comments|post comment

[30 May 2008|02:01pm] Vienai merginai, dirbančiai kelionių agentūroje, į kurią kreipiuosi dėl kelionių, turbūt aš jau taip užspaminau klausimais, kad ji man net laišką parašė, jog tada ir tada išvyksta į komandiruotę, tai jei dar turėsiu klausimų, laukčiau iki tada arba rašyčiau jos kolegei:)) Tikiuosi, ji ant manęs nepyksta:) post comment

[29 May 2008|11:05pm] Beje,  Kretoj per perėją nepraleidžia net policija. Kažkokiam turistui su nuomota mašina pristabdžius prie perėjos, jis buvo apsuptas motorizuotų graikų, aprėktas ir apgrūmotas kumščiais :) 1 comment|post comment

Kreta. Paskutinė diena. [29 May 2008|10:07pm] Valytoja įsirovė į kambarį. Aš gi miegu! "No problem, no problem!" Išeina. Susikraunu lagaminą, check-out'inu. Dabar aš ant stogo, prie baseino, deginuosi ir rašau. Tuoj atvažiuos autobusas, namo:) <...> Man patinka, kaip ta apsauginė muitinėje priverčia visus vyrus nusisegti kelnių diržus ir mautis kelnes :))) 2 comments|post comment

Kreta. Priešpaskutinė diena. [28 May 2008|10:43pm] Žodžiu baladojasi Daiva ir Virga. 7.00 val. Blia... Raumenys... Plia :( Išvirstu iš lovos. Kaip bobutė susiruošiu 8 val. Jos manęs laukia su išnuomota mašina. Kažkur veža - Lasiti, kažkoks tarpeklis, kalnai, vienuolynai. Gražu. Karšta. Raumenys... Katytės. Ag. Nikolaos ok. Daiva neužmušė bevairuodama, ačiū jai... Viešbutis. Niam. Vakare išeinu dar pašliaužioti. Susipažįstu su Flovere ir jos vyru (tiksliau aš taip maniau iki tol, kol jis nepakviečia šianakt pašokti). Flovere piešia kreidelėm. Nupiešė ir man :) Super :) Laiminga grįžtu miegot pagaliau... Vienuolynas ir vaizdas nuo jo. 9 comments|post comment

Kreta. Pamečiau, kuri diena. [24 May 2008|12:27am] ATLEISKIT, KAD BE CUT'O, PER ILGAI BANDŽIAU PRISIMINTI, KAIP JĮ UŽDĖTI IR NIEKO NESIGAVO, SORIUKAS IR GERO SKAITYMO. ŠLIAUŽIU MIEGOT Aišku, naktis buvo klaiki - ir vėl ilgiausiai neužmigau, nors keltis 3.45, galbūt valandą ir pamiegojau. Prieš dieną, kai dėl neįprastos priežasties man reikia anksti keltis, galvoje užsiveržia "budrumo varžtelis", vietoj to, kad ilsėčiausi prieš sunkią dieną... Žinoma, ir kaimynai eilinį kartą kažką šventė visą naktį. Žodžiu, ir vėl pabudau be nuotaikos, nekęsdama ryto. Viešbučio kavinrestorane pasiėmiau sumuštinį su dešra (ji vėliau atliks svarbų vaidmenį) ir sūriu ir išlėkiau. Velnias, rodo, kad +17, bet šalta. Autobusas nevėluoja. Jame, aiku, pliurpia vokiečiai - kokio velnio pliurpti 5.20? Pro langus - kalnai ir jūra. Kalnuose labai daug kalnų ožių, striksi per uolas, šlaitus kaip zuikučiai. Akis skauda, o nesimiega. Sustojam pusryčių kažkokioj baisioj tavernoj. Nusiperku arbatos ir pyragėlį su šokoladu. Pamatau katytę:) Tupi ramiai. Nešaukiu jos ir kitaip nebandau atkreipti jos dėmesio, bet ji iš viso autobuso pasirenka būtent mane ir prieina:))) kokia laimė:) Katytė aiškiai nori niam:) Na, bent jau aš noriu jai atiduoti savo dešrą iš viešbutinio sumuštinio, taip ir padarau. Katytė suniamnioja dešrą ir laukia toliau. Noriu jai pasakyti, kad nebeturiu dešros, bet nesupras... Duodu jai šokoladuoto pyragėlio gabaliuką. Valgo! Vargšė, turbūt labai alkana, jei po dešros valgo dar ir bulką. Pasidalinu pyragėlį, katytė nori dar. Išsitraukiu sumuštinį jau be dešros, bet su sūriu, katytė valgo minkštą bulką, aš sūrį. Žodžiu, nuotaika super:)) Važiuojam toliau :) <...> Per visą šios dienos kelionę daug liūdnų ir alkanų kačių sutikau, kitą kartą, jei jis bus, reikės vežtis dešrelių. Samarijos tarpeklis ir mano kelionė jame - įspūdingiausia, ką teko patirti Kretoje. Ilgai važiavę kalnais pagaliau pasiekėme jį. Masė žmonių pradėjo leistis žemyn į tarpeklį. Leistis teko apie du km akmenuotais laiptais. Iš pradžių su viena faina porele iš lt masėje žmonių laikėmės kartu, leidomės labai smagiai ir greitai, lenkėme daug žmonių. Paklausiau jų, kažin, ar taip pat smagiai jausimės ir po 10 km. Mergina atsakė "manau, kad taip". Taip po maždaug trijų km jau buvom žemai, aplink mus - labai labai graži gamta - kalnai, daug medžių, daug akmenų, upelis, iš kurio galima gerti, ir gaivus oras. Pirmasis sustojimas pimojoje "didžiojoje" poilsiavietėje. Vienintelis būdas nugabenti susižeidusius ar sublogavusius iki jūros yra šis asiliukas Ir šis gražuolis Jaučiuosi dar nepavargusi.Pabuvusi porą minučių, noriu eiti toliau, tačiau mano kompanija jau traukia maistą. Velnias, juk spėsiu dar pavalgyti, dar daug km priešaky... Nusprendžiu eiti toliau viena (nors ten būti vienai beveik neįmanoma - aplink nemažai žmonių). Jaučiuosi puikiai, vėl lenkiu daug ką - nesistengiu parodyti, kokia aš kieta ir va kaip visus lenkiu, tiesiog viduje daug jėgos, adrenalino ir skatinimas savęs, kad nereikia bijoti, aš tikrai pereisiu tuos 17 km kalnais ir akmenimis. Dauguma keliautoj7 gerai nusiteikę, paslaugūs, rūpinasi vieni kitais, jei kas slysteli (o slidinėti čia labai paprasta - vien akmenys ir akmenys). Jėgų vis dar daug, mąstau, kad jeigu pensininkai eina, tai man, jaunuolei, būtų gėda nespėti. O nespėti įmanoma - perėjus tarpeklį paskutinis keltas, plukdantis iki bus'o išplauks, nelauks, galėsi romantiškai praleisti naktį prie Libijos jūros. O manęs, neromantikės, ir ypač einančiai vienai, be "savo kompanijos", kurios čia žiauriai trūksta, naktis, kažkur, dar net neaišku kur, netraukia. Susimąstau, kaip trūksta čia savo žmogaus kaip dar nei vieną dieną Kretoj netrūko. Norisi, kad tai, ką patiriu aš, patirtų ir man artimas. Maždaug po 7 km pradedu "jausti" čiurnas. Nenuostabu, dėl akmenų pėdas statau skersai, išilgai, horizantaliai, vertikaliai, kreivai ir kita puse kreivai. Pradedu norėti prieiti antrąją pgr. poilsiavietę. Kur gi ji? Kol prieinu iki jos (nueita pusė kelio), skauda jau ne tik čiurnas, bet ir blauzdas, kelius, šlaunis, užpakalį ir klubus. Man dzin, aš gi kieta vistiek:) Keliauju toliau. Šokinėjant per upelyje esančius akmenis, susidaužiu su vyru. Aišku, "įsimerkiam" į vandenį:)<br /> Va čia Smagu, juokas :) Einu, einu, einu, einu, einu, einu... Plia, noriu valgyt ir ilsėtis, jaučiu nuovargį, o kartu manau ir nerealius vaizdus, kvapą gniaužia, vėl ir vėl gailiuosi, kad esu viena, nėra su kuo pasidalinti įspūdžiais ir niekas manęs nepalaiko, aš jau pavargau labai, nėra kam pazirzti :( Atkreipkit dėmesį, kokio dydžio žmonės, lyginant su kalnais Iškrito iš lizdo aukštai kalne :( Kri kri Prieinu trečiąją poilsiavietę - velnias, nusikaliau! Dar liko apie keturis km... Sukertu sumuštinį - jėtau, koks jis skanus... Pasėdžiu 10 min... Stebiuosi, kad visus lenkdama vos spėju į laiką, kurį nurodė gidė (vėliausiai tada ir tada jūs turit būti pirmoj poilsiavietėj ir ne vėliau! Tada ir tada antroj ir ne vėliau, kitaip pavėluosit į keltą), nors pagal mano paskaičiavimus, turėčiau krantą pasiekti daug greičiau ir pora valandų per anksti... Todėl nusprendžiu paskutinius kilomentrus vos vilktis ir nebeskubėti, pavargau! Ir ką jūs manot - paskutinėje atkarpoje pilna bičių!!! Vėl kratausi, baidausi jų ir skudulinu visu greičiu pirmyn, jomajo, kiek jų daug!!! Jau matau - liko nedaug, liko labai nedaug, kojos sunkiai klauso, jėtau, kur ta jūra??? Su tokiom mintim dašliaužiu iki jos:))) Šakės, kokia ji žydra!!! Jos irgi praėjo visą kelią Ir kokia šilta, net pratintis nereikia. Įbrendu į jūrą, bangos mane apdaužo, bet man jau nebesvarbu - KAIFAS!!!!! Tikrai didelis malonumas, super, į Kretą vien dėl Samarijos verta važiuoti. Vėliau keltas, dušas, lova, bye bye:) 2 comments|post comment

Kreta. Penkta diena. [22 May 2008|07:11pm] Vakar ėjau panakvakarinėti. Ne be nuotykių. Sutemus Kretoj dėmesys patrigubėja, o pgr. klausimas - ar turi vaikiną:/ Grįžtant į viešbutį pajuntu, kaip kažkas pačiumpa už liemens ir įtraukia į mini klubą-taverną, kur visi šoka. Rankinukas nuskrenda kažkur, aš atsiduriu šokių aikštelėj ir į mane įsiremia girtas vokietis, dvokiantis prakaitu. Įsiremia ir trinasi, tipo šokam, kažką linksmai man rėkia. Aš dar pasimetimo būsenoj..velnias žino kaip ištrūkstu iš jo letenų, užlipu jam ant kojos ir "susigaudžiusi" rankinuką išeinu. Vokietis dingsta tarp žmonių. Jaučiuosi nemaloniai. Esu baisiai susierzinusi, negana to, vos išėjus kažkoks graikas, stovintis draugelių apsupty, rėkia: "Sveika, gražuole, sveika atvykus į Kretą! Ar turi vaikiną?" Tfu ble... Pati nepajuntu, kaip jam atšaunu: "Neturiu ir ieškau su kuo pasidulkinti!" Velnias, pati išsigąstu savo žodžių, dabar jau prikibs.... Atsikvepiu, kai matau sutrikusiu ir kvailai išsiviepusius graikus. Viešbutis šalia, šmurkšteliu į jį. Žodžiu, turiningas vakaras. Sapnavau turbūt visus brangiausius man žmones ir sapne visiems jiems padėjau kažko siekti. Gal mirti ruošiuos, kad visus sapnuoju? O ką dar apie vieną kolegą sapnavau, nerašysiu:) Juokinga valytoja, viską supranta (bent jau man taip atrodo), o atsakymas į visus klausimus vienas - "no problem". Beveik visi graikai, kurie dirba su turistais, gerai moka kelias kalbas: anglų, vokiečių, prancūzų, kai kurie - rusų. 3 comments|post comment

:))) [22 May 2008|06:47pm] xexexe, draugas nežino, kur šian trankiausi visą dieną:)) (pasiėmiau laisvą darbe) Ir nežino, vat. Uliavojau. Visą dieną. Aha :) Jei bus geras, rytoj pasakysiu:) 3 comments|post comment

Kreta. Ketvirta diena. [21 May 2008|10:49pm] Miegojau ilgai. Vidurdienį pirmą kartą nuėjau degintis. Karšta labai, o baseino vanduo ypatingai šaltas, jūros vanduo šiltesnis (braidžiau). Baseinas ant viešbučio stogo, vos ne vos sulaukiu, kol visi išeis, kad galėčiau nusiimti maudymosi liemenėlę (ach tas lietuvaitės kuklumas), juk reikia lygiai įdegti, o Kretoje nepriimta degintis "be viršaus". Aišku, tuoj pat dingsta saulė. Išeinu į miestą paieškoti vietinės agentūros ir nusipirkti kelionę į Samarijos tarpeklį. Netyčia nuklystu į tą Hersonissos pusę, kurioje dar nebuvau, tolyn nuo jūros. Lipu į kalną, karšta. Prieinu miestelio senamiestį. Daiva rekomendavo jį pamatyti (Daiva - tai moteris, su kuria susipažinau ant stogo). Nu gražu, tikrai. Karšta. Susirandu agentūrą, nusiperku kelionę, išvyksiu poryt 5.20 val. Jėtau, ir vėl melsiuos kaip nepramiegoti... Pasigailiu apsirengusi suknelę - vėl perdėtas (bent jau mandagus) dėmesys ant kiekvieno kampo. Kaip taisyklė kabina aukšti, sportiški 25-30(?) metų graikai (Raminta, jau graužies nagus? xixixi:))) Vakarienė, kaip visad, skani. Kasdien negaliu atsistebėti kitų "viešbutinių" ėdrumu, ryja kaip kiaulės penkiagubes porcijas, man ir vienos lėkštutės gana, ir desertas niekada netelpa, nesu nei paragavusi. Stebina lietuvių, rusų kultūringumas, ko nepasakysi apie vokiečius, rumunus (jei suklydau dėl kalbos - sorry, rumunai). Noriu į Samariją greičiau. :) post comment

navigation [ viewing | most recent entries ] [ go | earlier ]